Egzistuoja daug laimingų susituokusių žmonių, ir pasaulis turi išgirsti apie juos, sako gerai žinomas radijo laidų vedėjas.

Dr. Grego Popčako entuziazmas santuokos atžvilgiu iš karto pastebimas jo tinklapyje. Šeimos klausimais amerikiečių patarėjas ir populiarios „Širdis, protas ir stiprybė” radijo laidos vedėjas primigtynai teigia, kad šiandien, kai berods tiek daug opozicijos esama prieš vedybas, pora gali „ir toliau laimingai” gyventi. Bet tam reikia darbo. Jeigu jūs norite patogumo – sako jis – įsigykite ne santuokos liudijimą, o patogų krėslą. Interviu, duotame MercatorNet, jis kalba apie tai, kaip patraukti jaunus žmones į santuoką, tėvystės džiaugsmus, ir apie tai, ko reikia, kad jūsų santuoka būtų ypatingai gera.

*****

MecatorNet: Kodėl jauni žmonės atideda vedybas? Kas galėtų juos patraukti santuokos ir vaikų linkme?

Gregas Popčakas: Dauguma mano skaitytų tyrimų teigia, kad jauni žmonės baiminasi, jog visą gyvenimą trunkanti santuoka neįmanoma. Jie neturi tokios santuokos pavyzdžių. Jie nežino, kaip tai įgyvendinti. Jų patirtis greičiau rodo, jog tai nepasiekiama svajonė.

Kai dėl to, kaip juos patraukti link vedybų ir vaikų, aš sakyčiau, kad tai priklaso nuo laimingai susituokusiųjų. Vedę žmonės turi dvilypę atsakomybę. Pirmiausia, jie turi atsidėti nuolatiniam darbui, kad jų santuoka ir šeima taptų dar stipresne. Antra, jie turi būti linkę dalintis su kitais savo teigiama, vilties kupina santuokos patirtimi. Jie turi įveikti savo baimę pastatyti save pavyzdžiu. Mums reikia pavyzdžių. Aš manau, kad vedusieji žmonės, stoviniuojantys darboviečių koridoriuose ir be reikalo besiskundžiantys savo sutuoktiniais ir vaikais vien tik tam, kad “pritaptų”, taip pat veiksmingai pakerta santuokos kultūrą kaip ir bet kas kita. Paramos siekimas yra vienas dalykas. Nereikalingi skundai yra kitas dalykas. Jeigu porai ar šeimai reikalinga pagalba, tai neabejotinai siekite jos, bet jeigu jūs esate laimingi savo santuokoje ir mylite savo vaikus, pasaulis turi išgirsti iš jūsų.

MercatorNet: Ar draugystės ir sužadėtuvių periodas vaidina svarbų vaidmenį nulemiant gyvenimą po vedybų?

Popčakas: Tai priklauso nuo to, ką pora daro tuo laikotarpiu. Jeigu visas poros dėmesys yra nukreiptas į pasilinksminimus ir vestuvių planavimą, kas būna kur kas dažniau nei manote, tuomet ne. Draugavimas ir sužadėtuvių periodas neparuoš poros vedybiniam gyvenimui. Bet jei pora vertina draugystės ir sužadėtuvių laikotarpį kaip svarbų įžvalgos metą ir nuodugniai apsvarsto savo įsitikinimus vaikų, pinigų, tikėjimo, karjeros, namų ūkio tvarkymo ir panašiais klausimais, jie bus pranašesni už savo mažiau galvojančius kolegas.

MercatorNet: Vastybinio santuokos projekto išvados teigia, kad auginantys vaikus žmonės yra ne tiek laimingi kiek bevaikiai; šiais laikais nerimas berods yra pagrindinis vaikų auklėjimo požymis. Ką jūs apie tai manote? Ir kas galėtų būti to priežastimi?

Popčakas: Aš nelabai tikiu minėtu tyrimu. Prieš jūsų skaitytojams nutariant, kad laimingo gyvenimo paslaptis glūdi parduodant savo vaikus medicininiams eksperimentams, pirmiausia suteikime tam kontekstą.

Pavyzdžiui, mes žinome, jog rimti studentai patiria gana daug įtampos. Mes žinome, kad dirbantys žmonės yra ne tiek atsipalaidavę kaip tie, kurie gyvena kitų sąskaita. Mes taip pat žinome, kad žmonės, kurie planuoja vestuves, yra linkę būti daugiau įsitempę nei tie, kurie neplanuoja. Visa tai kartu paėmus, atrodytų, jog tyrimai aiškiai įrodo, jog laimę galima rasti metus mokyklą, gyvenant tėvų rūsyje ir niekada nedraugaujant nei su vienu žmogumi pernelyg ilgai.

Ar matote, kur glūdi problema?

Žinoma, didžiulę atsakomybę lydi šiek tiek daugiau streso ir nerimo, bet mes vis tiek tai darome todėl, kad džiaugsmai yra kur kas didesni nei jų kaina. Vaikai yra būtent tokie. Tikroji laimė nėra pasiekiama vengiant suaugusiųjų atsakomybės. Laimė pasiekiama ją prisiimant. Vaikų auklėjimas nesukelia problemų. Jis jas sprendzia.

MercatorNet: Kokios yra dažniausios problemos, su kuriomis susiduria vedę žmonės?

Popčakas: Dosnumo stoka. Visi bijo „prarasti save”, jei jų prašoma palikti komforto zoną meilės labui. Partneris paprašo ką nors padaryti, ir momentalus atsakymas būna: „Tu nori, kad aš padaryčiau KĄ?”

Žinoma, čia aš nekalbu apie dalykus, kurie yra moraliai užgaulūs arba žeminantys žmogaus orumą – aš kalbu apie dalykus, kurie meta iššūkį komforto lygiui. Problema yra ta, kad mes pernelyg susitapatiname su savo patogumais – iki tokio lygio, kad mes užsmaugiame savo gebėjimą mylėti. Tiesa, iki gyvenimo pabaigos pasišventusi meilė reikalauja noro išmokti naujų įgūdžių, vystyti naujus įpročius ir ugdyti asmenybę netikėtomis kryptimis. Jeigu jūs norite patogumo, neįsigykite santuokos liudijimo. Nusipirkite patogų krėslą.

MercatorNet: „Geri santykiai niekada neturėtų atrodyti kaip darbas.” Ar jūs sutinkate?

Popčakas: Paviršutiniškai pažvelgus, tai turi tam tikros prasmės. Kada jūs darote tai, ką jūs mėgstate, gali atrodyti neva tai nereikalauja jokių pastangų. Bet paprastai taip nebūna.

Tiesa yra tokia, kad jūs negalite jausti aistros, jei nesate dėl to kentėję. Sportininkė aistringai mėgsta savo sporto šaką, todėl kad ji praėjo per skausmus, vargus ir kliūtis, kad pasiektų sėkmę. Muzikantas jaučia aistrą muzikai todėl, kad jis paskyrė daugelį valandų varginančioms repeticijoms. Ir įsimylėjėlis jaučia aistrą savo mylimajai todėl, kad jis yra nusiteikęs nugalėti bet kokį išbandymą ar atlaikyti bet kokį išmėginimą dėl savo santykių su mylimąja. Aistra, reiškia, „kentėti dėl to, ką myli.”

Būti įsimylėjusiam kitą žmogų tiek, kad norėtum su juo susituokti, reikia kantriai dirbti, išeiti iš savo komforto zonos, augti, įtempti jėgas ir netgi kentėti meilės vardan. Ir tą daryti yra jūsų privilegija, jei jūs aistringai mylite kitą žmogų.

Taigi, ne. Aš nesutikčiau. Tikra meilė reikalauja darbo. Visada.

MercatorNet: Ko reikia, kad turėtum „išskirtinę santuoką”?

Popčakas: Knygoje „Ypatingieji septyni procentai” aš nagrineju šį klausimą detaliai. Aš teigčiau, kad svarbiausias faktorius yra tarpusavio pasišventimas bendrai vizijai ir vertybių sistemai. Poros išskirtinėse santuokose žino, kad jų santuoka reiškia daugiau nei vien tik juos pačius. Tai reiškia pagalbą vienas kitam, kad įprastum gyventi ir kvėpuoti savo vertybių ir įsitikinimų pavyzdžiais.

Tarp kita ko, tai yra tikroji ištikimybės prasmė. Ištikimybė nėra vien tik lytinių santykių su kitais partneriais atsisakymas. Tai gebėjimas išlikti ištikimais savo įsitikinimams ir vertybėms ir vertinti draugystes bei veiklą šių įsitikinimų ir vertybių kontekste bei vedybinių santykių kontekste, kas yra šių įsitikinimų ir vertybių saugikliu ir varikliu. Tai yra klasikinis, psichologinis ištikimybės apibrėžimas. Žmonės dažnai tai pamiršta – netgi mano kolegos.

MercatorNet: Ar religingumas padeda? Ką rodo tyrimai?

Popčakas: Atsižvelgiant į mano ankstesnį atsakymą, galite pamanyti, kad atsakyčiau „taip.” Bet realus atsakymas būtų: „Priklauso.” Vien tik bažnyčios lankymas, pavyzdžiui, yra menkas santuokos sėkmės rodiklis. Žmonės klauptuose išsiskiria taip pat dažnai kaip ir visi kiti. Bet tyrimai rodo, kad žmonės, kurie yra rimtai atsidavę religiniam tikėjimui ir siekia gyventi pagal savo įsitikinimus kasdieniniame gyvenime, yra labiau linkę pasilikti kartu, drauge būti laimingais, gyventi geresnį intymų gyvenimą nei tos poros, kurios ne.

MarcatorNet: Ko reikia, kad pozityvus požiūris į vedybas būtų propaguojamas visuomenės informavimo priemonėse, ypatingai filmuose ir televizijoje?

Popčakas: Aišku, žiniasklaida formuoja kultūrą, bet kartu ji ją ir atspindi. Kai daugiau porų pradės dirbti tą darbą, kurį aš čia apibūdinu, iš tikrųjų atsidės tam darbui, o ne vien tik bus vedę, jie pradės reikalauti pramogų, kurios geriau atspindėtų jų pačių gyvenimus ir vertybes. Iki to laiko kultūra ir toliau ieškos alternatyvių sambūvio būdų, kurie neva yra efektyvesni nei kad, ką vedusios poros yra parodžiusios. Lengva skųstis „visuomenės informavimo priemonėmis”, bet iš tiesų žiniasklaida parduoda, ką ji parduoda. Mes liausimės pirkti, kai ji nebeatspindės mūsų pačių.

Dr. Gregory Popčakas yra pripažintas katalikiškos pastoracinės pagalbos ekspertas ir Pastoracinių Sprendimų Instituto generalinis direktorius. Jis yra septynių populiarių knygų, integruojančių tikėjimą ir psichologinę pagalbą, autorius. Popčakas veda kasdieninę šalyje sindikuotą katalikų radijo laidą „Širdis, protas ir stiprybė.” Jis taip pat dirba vyresniuoju klinicistu katalikų psichologinės pagalbos telefonu tarnyboje, kuri padeda poroms, šeimoms ir pavieniams asmenims visame pasaulyje.

Iš anglų kalbos išvertė Diana Vaškevičiūte-Smith